Ateina fermeris pas daktarą.
Daktaras: klausau jūsų…
-Na šiaip su manim viskas tvarkoje, tik va su žmona blogai. Paskutiniu metu jai depresija, pastoviai verkia, nervuota, rėkia ant visų…
-O kaip seniai jūs su žmona mylėjotės ?
-Žinote, daktare, jau net ir nepamenu, seniai tai buvo. Dabar vasara, laukuose daug darbų, ne žmona galvoje…
-Na kaip gi taip, juk ji jūsų žmona, jai reikia dėmesio.
-Nu… o kada gi ? Aš visiškai neturiu tam laiko…
-O kaip toli nuo namų yra jūsų laukai ?
-Apie kilometrą. O ką ?
-Aš jums patarsiu štai ką: kai jūs dirbsite laukuose ir užsinorėsite pamylėti žmoną, pasiimkite šautuvą, šaukite į orą, žmona išgirs, ateis, o jūs tada ją… na jūs mane suprante… Dar prie to paties ir pietus jums atneš į lauką, nereiks namo grižt, laiko gaišt…
-Genealu, daktare, taip ir padarysime.
Po dviejų savaičių grįžta vyras pas daktarą, nusiminęs, apsiašarojęs…
Daktaras:
-Na ką, padėjo mano patarimas ?
-Žinote, daktare, pradžioje viskas buvo šaunu, žmona patenkinta, dingo visos isterijos… Bet paskui aplinkiniuose miškuose prasidėjo medžioklės sezonas ir daugiau aš jos nebemačiau…